BAUSMĖS AR PASEKMĖS?
Kas ugdo vaiko atsakomybę?
Kartais tėvai nustemba išgirdę, kad tai, ką jie laiko vaikų auklėjimu – balso pakėlimas, daikto ar malonumo atėmimas, grasinimai, moralizavimas – nepadeda vaikams tapti nei atsakingais, nei save ir kitus gerbiančiais žmonėmis. Tokį elgesį tiksliau būtų vadinti bausmėmis. Tad kas gi yra bausmė?
„Ar pamiršai, kad turi namus? Mes čia iš proto einam, o tu ramiausiai sau vaikštinėji? Prisidirbai, ponaiti, dabar savaitę jokių filmukų!” – auklėja susivėlinusį grįžti namo sūnų, tėtis. „Šiandien vėl „Tamo“ įrašyta pastaba ir dvejetas už elgesį. Kol situacija nepasikeis gali pamiršti telefoną!” – piktinasi mama, atsivertusi dukros dienyną. Girdėtos situacijos? Taip, jos nesukurtos, o tikrų tikriausios, iš mūsų gyvenimo. Kasdieniai konfliktai dėl ekranų, pamokų, tvarkos namuose ar kitų susitarimų laikymosi dažnai tampa įtampos šaltiniu šeimoje. Į tėvystės grupes tėvai dažnai ateina išvargę nuo nesibaigiančių kovų, ieškodami atsakymų, kaip negrasinant ir nebaudžiant, ugdyti vaiko atsakomybę.
Kur suklystame ir ko išmoksta vaikas?
Pradėkime nuo to, kad bausmės dažnai nėra tiesiogiai susijusios su vaiko poelgiu: nei filmukas, nei telefonas niekaip nėra susijęs su vaiko “nusižengimais”, tad ko gero vaikas jausis, kad su juo pasielgta nesąžiningai, o tėvai tiesiog demonstruoja prieš jį savo galią. Taip situaciją supratęs vaikas greičiausiai ims priešintis, protestuodamas prieš paskirtą bausmę, jis gali žiūrėti filmuką kai tėvų nebus namuose arba akivaizdžiai bandys žiūrėti kai tėvai šalia. Jis taip pat gali nuspręsti pademonstruoti tėvams, kad filmukai jam nėra svarbūs. Vargu ar dukra susies jūsų paskirtą bausmę su savo elgesiu mokykloje, tad tikėtina greitu laiku sulauksite ir daugiau pastabų ar demonstratyvaus „man vienodai“. Tokio auklėjimo metodo rezultatas: tėvai praranda savo “kontrolę”, o vaikas nesiugdo atsakomybės už savo elgesį, taigi „pralošia“ abi pusės.
Kai kuriais atvejais bausmė peržengia draudimų ir privilegijų atėmimo ribas ir virsta fizine bausme. Tokiais atvejais vaikui siunčiame žinutę, kad jėga yra priimtinas konfliktų sprendimo būdas, tad nereikėtų nustebti, kad kieme susipykęs su draugu ar namuose su broliu ar seserimi jis savo poziciją gali ginti paleisdamas į darbą kumščius. Rėkimas ir vaiko žeminimas taip pat nemoko disciplinos. Daugelis tėvų susiduria su situacija, kad vaikai nereaguoja į normalų balso toną, o atsiliepia tik tuomet kai pradedama šaukti. Dažniausiai rėkimas tampa būdu išlieti pyktį ir bejėgiškumą, tačiau kaip mokymo priemonė, deja, neveikia. Tai trumpam gali sustabdyti netinkamą elgesį, tačiau nemoko vaiko prisiimti atsakomybės ar spręsti problemas. Laikui bėgant vaikas išmoksta reaguoti ne į žinutę, o į balso stiprumą.
Kaip jaučiasi baudžiamas vaikas?
Bausdami tėvai demonstruoja valdžią, siekdami dominuoti, parodyti savo, kaip suaugusiojo, pranašumą ir priversdami kitą paklusti. Sakysite – „aš nenoriu parodyti jokios valdžios“ ir būsite teisūs – dauguma žmonių tokių savo ketinimų neįsisąmonina. Negalėdami pasiekti norimo rezultato tėvai jaučiasi bejėgiai, tad siekdami atsikratyti savo bejėgiškumo jie patys to nesuvokdami ir pradeda demonstruoti savo galią ir jėgą. Tokį elgesį vadiname autoritariniu auklėjimo stiliumi. Šis bendravimo būdas šeimoje nepadeda sukurti nei pozityvių santykių, nei bendradarbiavimo. Vaikas auga nuolat žeminančioje aplinkoje, su griežtomis taisyklėmis, kurios gali visai neturėti loginio paaiškinimo ar pagrindo. Tokie vaikai jaučiasi nepasitikintys savimi, skriaudžiami, nevertingi, bijantys suklysti. Deja, skriauda neugdo nei supratimo, nei atsakomybės. Tokia aplinka vienus gali paskatinti užsisklęsti, visur matyti tykančius pavojus, jie gali tapti lengvu manipuliacijų taikiniu, kiti gi, augdami gali išvystyti savo agresiją taip, kad jų pradeda bijoti ir vengti aplinkiniai. Vaikas, kuris kieme kelia ranką prieš silpnesnius ar gyvūnus, galimai bando savo menką pasitikėjimą savimi kompensuoti demonstruodamas jėgą – taip jis pasijaučia pranašesnis, gebantis ir galintis kontroliuoti situaciją. Ar bent vienas iš mūsų norėtume tokio likimo savo vaikui?
Kaip drausminti nebaudžiant? Kam vaikams reikalingos ribos?
Vaikams reikalingos aiškios ribos, nes jos padeda jaustis saugiai. Tėvų brėžiamos ribos parodo vaikui, koks elgesys yra priimtinas, jos padeda susiorientuoti juos supančiame pasaulyje, apsaugo nuo pavojų ir nemalonių situacijų už šeimos ribų. Ribų nežinantiems sunkiau bendrauti su kitais, suprasti kitų žmonių jausmus, prisitaikyti prie taisyklių, kurti ilgalaikius santykius.
Kai ribų nėra ar jos nuolat keičiasi, vaikai savo elgesiu tikrina, kiek jiems leidžiama. Dėl to šeimoje dažnai kyla įtampa, o tėvai, praradę kantrybę, ima manyti, kad bausmė yra vienintelė išeitis.
Svarbu suprasti, kad net ir supykę dėl nustatytų taisyklių, vaikai jaučiasi saugiau jas turėdami. Nesutarimai dėl taisyklių ir ribų gali tapti puikia proga pakviesti visą šeimą kartu aptarti taisykles, išklausyti vaikų nuomonę ir ieškoti sprendimų, naudingų visiems šeimos nariams.
Kaip brėžti ribą?
Vienas iš būdų, kaip galime nubrėžti ribą – leisti vaikui rinktis. Suteikdami pasirinkimo galimybę ugdome jo atsakomybę ir savarankiškumą. Svarbu, kad vaikas galėtų rinktis tėvų nustatytose ribose. “Norėtum apsirengti geltoną suknelę ar mėlyną?” ”Kol kalbu telefonu gali pabūti šalia tyliai arba žaisti garsius žaidimus kitame kambaryje”.
Ne mažiau svarbu, kad tėvai ir patys nuosekliai laikytųsi savo nubrėžtų ribų. Tėvų tvirtumas rodo pagarbą tiek sau, tiek vaikui. Jei taisyklės vieną dieną galioja, nes esame puikios nuotaikos, o kitą dieną – ne, nes esame pavargę ir susierzinę, vaikas nesupras ko tikėtis, todėl nuolat tikrins ribas ne todėl, kad nori tėvus paerzinti, o todėl, kad jam neaišku kur ta riba yra.
Nustatant ribas svarbus ir pagarbus tonas. Ribų brėžimas nereiškia griežtumo ar pykčio – nustatydami jas rodome vaikui pagarbą ir pasitikėjimą jo gebėjimu pačiam susidoroti su sunkumais. Nuolaidžiavimas ar bandymas apsaugoti vaiką nuo visų nusivylimų nepadeda jam ugdytis nei atsakomybės, nei savarankiškumo, o dažnai tik didina tėvų nuovargį ir nerimą.
Kartais tėvai klausia ar užtenka tik pasakyti NE ar reikėtų vaikams paaiškinti kodėl brėžiame ribas? Vaikas turi žinoti, kodėl jis negali daryti vieno ar kito dalyko. Aiškios, suprantamos ir nuoseklios taisyklės padeda vaikui jas priimti ir jų laikytis, o be paaiškinimo draudimas gali būti suprastas kaip tėvų galios demonstravimas, o ne rūpestis vaiku.
Vaiką taip pat naudinga įtraukti į šeimos taisyklių kūrimą. Dalyvaudami procese jie labiau linkę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau gali mokytis prisiimti atsakomybę, jei jiems suteikiama galimybė spręsti, kada jie susitvarkys savo žaislus, kuriuos drabužius apsirengs, kiek laiko žais kieme, kad spėtų grįžti vakarienės, ar kokia tvarka atliks jiems pavestas užduotis ir pan.
Kaip elgtis jei vaikas nusprendžia ribų nesilaikyti?
Kartais vaikas nusprendžia nepaisyti nustatytų ribų. Tokiu atveju svarbu ne bausti, o mokyti atsakomybės už savo pasirinkimus. Kartu su vaiku aptariame kokių pasekmių gali turėti vienas ar kitas jo pasirinktas elgesys ir nuosekliai to laikomės.
Jei įmanoma, reikėtų neužbėgti už akių, o leisti įvykti natūralioms pasekmėms, kurios dažnai įvyksta ir be suaugusiųjų įsikišimo. Pavyzdžiui, išėjęs į lietų be skėčio, sušlapsi, neužsimovus pirštinių, sušals rankos, jei neįsidėsi sportinės aprangos, negalėsi dalyvauti kūno kultūros pamokoje. Labai svarbu neskubėti apsaugoti vaiko nuo jam iškilusių nepatogumų. Jei vaikas atsisako valgyti mamos pagamintą vakarienę, nereikėtų iškart skubėti gaminti kito patiekalo. Tai puiki proga vaikui mokytis, kad jo sprendimai ir pasirinkimai turi pasekmes. Svarbu to nepalydėti moralais – „juk sakiau“, nes pradėjus moralizuoti, pasekmė virsta bausme ir gali sukelti vaikui kaltės bei gėdos jausmus.
Tačiau ne visada galime vaikui leisti patirti natūralias pasekmes, ypač kai situacija yra nesaugi. Tuomet tėvams svarbu pagalvoti ko jie toje situacijoje nori išmokyti vaiką. Pavyzdžiui, dukra nori žaisti šalia gatvės. Natūralu, kad neleisime mergaitei žaisti prie gatvės, nes tai pavojinga. Tėvai gali paaiškinti: „Gatvėje žaisti nesaugu, tave gali partrenkti mašina. Gali žaisti kieme arba kambaryje. Tau spręsti. Jei pamatysiu tave bėgančią link gatvės suprasiu, kad nusprendei kurį laiką pažaisti namuose.“ Mergaitė gali rinktis, kaip jai pasielgti, kartu ji žino kiekvieno pasirinkimo pasekmes. Be abejo tokiose situacijose labai reikalingas tėvų tvirtumas ir nuoseklumas. Jei mergaitė nuspręs išbandyti mamos nubrėžtą ribą, mama turi ateiti ir parsivesti ją namo. Vėliau ji gali vėl pabandyti žaisti kieme. Jei situacija pasikartotų, dukra liktų kambaryje pažaisti ilgiau.
Pasekmės dažnai painiojamos su bausme, tačiau baudžiamas vaikas neturi jokio kito pasirinkimo tik paklusti, todėl gali kilti pasipriešinimas, noras slapukauti, meluoti, kerštauti. Pasekmės yra susijusios su vaiko poelgiu, jos yra pagarbios, nežeminančios vaiko ir nekeliančios kaltės jausmo, taip pat jos turi būti vaikui atskleistos iš anksto, kad vaikas žinotų kas jo laukia. Svarbu suprasti, kad pasekmės nebūtinai yra malonios. Vaikas turi pajausti savo pasirinkimo „svorį“, tačiau pasekmės tikslas nėra nubausti ar priversti vaiką kentėti, o padėti mokytis prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
Norint ramiai ir nuosekliai padėti vaikui mokytis atsakomybės, svarbu nepamiršti ir savo poreikių. Vaikų auginimas reikalauja daug kantrybės ir energijos, o pervargę tėvai dažniau praranda savitvardą. Ribos vaikams reikalingos, tačiau jos veikia geriausiai tuomet kai nustatomos ramiai, nuosekliai ir su pagarba vaikui. Rūpindamiesi savimi tėvai kuria sveikesnę ir ramesnę aplinką tiek sau, tiek visai šeimai.
Individualiosios psichologijos konsultantė