Kai žodžių pritrūksta: kaip išgirsti tai kas nepasakyta?
Kartais tėvams atrodo, kad vaikystė turi būti kupina džiaugsmo, kad vaikas turi būti ramus, patenkintas ir nejausti jokių neigiamų jausmų. Matydami besišypsantį vaiką, jie ir patys jaučiasi ramūs ir mano, kad viskas klostosi tinkama linkme.
Tačiau auginant vaikus nutinka situacijų kai tenka reaguoti į nusivylimą, pyktį ar liūdesį, o tokiose situacijos dažnai stengiamasi nukreipti vaiko dėmesį ir bandoma parodyti pozityviąją situacijos pusę. Pavyzdžiui, jei vaikas susipyksta su draugu, tėvai gali sakyti: „Nesijaudink, greitai susitaikysite“ arba „Tikrai susirasi ir kitų draugų“. Jei dukrai nepatinka jos naujoji suknelė, dažnai išgirstame: „Na jau, tik pažiūrėk, ji labai graži, tau puikiai tinka“.
Tokius žodžiai sakome vedini gerų ketinimų – norėdami paguosti ar sumažinti nemalonius išgyvenimus. Vis dėlto, vaikai ne visada linkę priimti tokią pagalbą. Kartais išgirstame: „Jūs manęs nesuprantate“, supyksta, nutraukia pokalbį ar tiesiog nutyla ir atsitraukia. Tėvai jaučiasi sutrikę, pasimetę – buvo pasirengę padėti, o vaikui pagalbos nereikia.
Kodėl taip nutinka? Vaikams svarbus ne greitas problemos sprendimas, o jausmas, kad jų išgyvenami jausmai yra išgirsti ir priimti. Kai vaiko išgyvenimai sumenkinami ar skubama juos pakeisti pozityviu paaiškinimu, jis pasijaučia nesuprastas. Vaikai turi teisę išgyventi visus jiems kylančius jausmus, o jausmų atliepimas padeda kurti stipresnį tarpusavio ryšį bei ugdo vaiko gebėjimą suprasti ir valdyti savo emocijas.
Kai vaikas yra nuliūdęs ar susirūpinęs, tėvams norisi kuo greičiau išspręsti jo problemą.
-Nenoriu eiti į tą mokyklą, mokykla „užknisa“!
– Kaip tai neisi į mokyklą? Mokykla yra tavo „darbas“, privalai ten eiti.
-Nekenčiu brolio, jis atėmė mano mašinėlę.
–Neturėtum ant jo pykti, juk tai tavo brolis. Jis tik pažais ir atiduos, pasiimk kitą žaislą”.
Ką gali išgirsti vaikas? “Mama nesupranta, kaip man skauda širdį”. “Tėtis galvoja, kad aš blogas”, “Mama nesupranta, kaip man tai svarbu” ar “Mano jausmai yra negeri”.
Žinoma, tikrai nėra lengva matyti nusiminusį vaiką, o ir jo problemos suaugusiojo akimis ne visada atrodo vertos didelių išgyvenimų, tad norėdami “pataisyti” situaciją, puolame vaikams rodyti pozityviąją problemos pusę, daliname patarimus ar skubame ištaisyti situaciją, išspręsdami ją už vaiką. Deja, tokios pastangos padaro daugiau žalos nei naudos. Kodėl?
Kad ir kokie teisingi atrodytų visi mūsų atsakymai, jie turi trūkumą: jie palieka vaiką vieną su jo problema ir išgyvenamais jausmais. Neigdami vaiko jausmą, mes tarsi vaikui sakome, kad jo liūdesys ar kiti išgyvenimai yra netinkami, nesvarbūs ir neverti dėmesio. Mes mokome vaikus nerodyti savo neigiamų jausmų vietoj to, kad išmokytume juos įveikti.
Kai mes, suaugusieji, negalime toleruoti savo vaiko skausmo, vaikas gali augti galvodamas, kad skausmo neįmanoma ištverti, kad neigiamos emocijos yra blogis ir jas reikėtų paslėpti. Vaikas net gali pradėti gėdytis savo “netinkamo” jausmo ar pasijusti susipainiojęs tarp to ką jaučia jis pats ir to, ką apie jo jausmą sako jo tėvai.
Pirmiausiai ką reikėtų daryti kai matome vaiką nuskriaustą ar patyrusį nesėkmę, tai įsiklausyti į jo jausmus. Tačiau kiek kitaip, nei mes, galbūt, esame įpratę klausytis. Tam reikėtų atsitraukti nuo savo darbų, nuo namų ruošos reikalų ir pabandyti suprasti ką vaikas jaučia.
Vaiko jausmą suprasti bus lengviau jei pasakysite ką būtent, jūsų manymu, vaikas jaučia ir leisite vaikui jus pataisyti, jei klystate. Toks klausymasis yra vadinamas atspindinčiuoju arba atliepiančiuoju klausymu. Kai mes klausomės atspindėdami, reiškia, kad mes pokalbiu grąžiname vaikui tai ką jis mums pasakė ir kartu įvardijame vaiko jausmą. Pvz.:
-Tėti, brolis atėmė mano mašinytę!
-Tu susierzinai, nes brolis paėmė tavo mašinytę. Tu irgi norėjai su ja pažaisti.
-Nenoriu eiti į tą mokyklą!
-Tu nebenori eiti į mokyklą. Atrodo, esi labai nusiminęs.
Taip taip, girdžiu jus sakant, kad visa tai skamba labai dirbtinai, nenatūraliai ir atrodytų ką gi tas sakinio pakartojimas gali pakeisti, juk tai nieko neišsprendžia ir vaikas lieka su problema. Nieko ir nereikia spręsti.
Klausydamiesi atspindinčiuoju būdu mes parodome vaikui, kad kalbėtis apie jausmus nėra blogai, kad mes suprantame ir priimame jo jausmą ir kad esame pasirengę kalbėtis apie problemas be kaltinimų ar priekaištavimų. Tyrimai rodo, kad atpažintas ir įvardintas jausmas greičiau praeina. Jis tarsi įgyja būdą greičiau “išsivėdinti”.
Keletas dalykų į ką reikėtų atkreipti dėmesį „klausantis“ vaiko jausmų:
Nereikėtų klausytis vaiko nusisukus veidu į priešingą pusę, viena akimi sekant televizorių ar būnant užsiėmus bet kokia kita veikla. Savo kūno padėtimi jūs parodote vaikui ar esate pasirengę jo klausytis. Vaikas turi suprasti, kad jūs jį girdite ir suprantate jo išgyvenimą.
„Neužpilkite“ vaiko krūva klausimų:
Pvz.: Dukra apsiverkusi: Daugiau nebežaisiu su broliu! Be abejo gali kilti noras paklausti: “Kas nutiko? Kodėl nebenori? Tai ką, jau susipykote? Kuomet mes klausinėjame vaikui gali susidaryti įspūdis, kad mes tik norime išsiaiškinti faktus, kad galėtume surasti ir nubausti kaltuosius ar pateikti eilinį pamokslą apie gražius brolių ir sesių santykius ir mums visai neįdomu o kaip jis pats jaučiasi.
Žinoma, klausdami mes galime užjausti ir suprasti vaiką, tačiau bėda yra tame, kad klausimai neatspindi užuojautos, o juk atverti širdį norisi tik žmogui, kuris užjaučia ir supranta. Kaip mamos atsakymas galėtų skambėti naudojant atspindintį klausymą?
Duktė: Daugiau nebežaisiu su broliu!
Mama: Tu nebenori draugauti su broliu. (Pakartojame ką išgirdome iš vaiko)
Duktė: Taip, nebenoriu!
Mama: Tu nusivylei, kad jis išėjo į kiemą ir nepakvietė tavęs kartu. (Taip įvardijame jausmą ir pasakome numanomą priežastį).
Vaikai, pajutę, kad jų klausomasi paprastai apie save pradeda pasakoti vis daugiau. Gali būti, kad per vieną tokį pokalbį išnarpliosite visą kamuolį įvairiausių nemalonių vaiko išgyvenimų ar jį kamuojančių problemų.
Gali nutikti ir tai, kad ne visuomet pavyks atspėti vaiko jausmą, tačiau nesijaudinkite, vaikas jus pataisys. Tokiu atveju, būtinai parodykite vaikui, kad išgirdote jo tikrąjį jausmą.
Vaikai yra maži žmonės, kurie kaip ir mes, suaugusieji kasdien patiria visą gamą įvairiausių emocijų ir tėvų užduotis būtų padėti jas tinkamai išreikšti. Leiskite vaikui būti paniurusiam, susierzinusiam ar supykusiam. Tiesiog parodykite, kad girdite ir matote jo jausmus. Pabūkite kartu su vaiku jo sunkiame jausme, taip vaikas išmoks suprasti, kad visi jausmai yra geri bei pradės pasitikėti tuo ką jaučia.
„Tai ar visai jau nebegalima duoti ir jokio patarimo“ – dažnai išgirstu šį klausimą tėvystės grupėse. Galima. Bet pirmiausiai reikėtų išklausyti vaiko jausmus.
Neskubėkite, išlaikykite pauzę, gal vaikas pirmai emocijai atslūgus norės pasipasakoti daugiau, tuomet ir galėsite išsakyti savo nuomonę ar duoti patarimą. Dažnai nutinka taip, kad išklausius vaiką naudojant atspindintį klausymą, jis pats labiau stengiasi ir atranda būdą įveikti savo problemą, tad neužbėkite tam už akių ir neatimkime iš vaiko galimybės būti savarankišku.
Tėvystės grupėse tėvai dalinasi, kad naudojant šį metodą, vaikai taip pat pradeda klausytis atspindėdami. Smagiausias dalykas yra tas, kad visi šeimos nariai tampa jautresni vieni kitų poreikiams, lengviau pergyvena neigiamas emocijas. Nenusiminkite jei pajusite, kad ir vėl apipylėte vaiką klausimais ar paskubėjote su patarimais ir problemos sprendimu. Jau vien tai, kad tai pastebite yra didžiulis žingsnis į priekį. Duokite sau laiko šiam įgūdžiui lavinti, o kuomet pasiseks – tiesiog tuo pasidžiaukite.
Individualiosios psichologijos konsultantė
Norite gilesnių pokyčių? Teorija yra svarbi, tačiau tikri įgūdžiai gimsta praktikuojant. Kviečiame prisijungti prie tėvystės įgūdžių grupės „Tėvystė už kadro“.Čia kartu su kitais tėvais gilinsimės į Individualiosios psichologijos principus, mokysimės atpažinti elgesio tikslus ir praktikuosime konkrečius įrankius.
Registruotis į tėvystės įgūdžių grupę:
https://forms.cloud.microsoft/e/Gfb8Uhez8L?origin=lprLink