Kartais tėvams atrodo, kad vaikystė turi būti kupina džiaugsmo, kad vaikas turi būti ramus, patenkintas ir nejausti jokių neigiamų jausmų. Matydami besišypsantį vaiką, jie ir patys jaučiasi ramūs bei mano, kad viskas klostosi tinkama linkme. Tačiau auginant vaikus nutinka situacijų, kai tenka reaguoti į nusivylimą, pyktį ar liūdesį, o tokiose situacijose dažnai stengiamasi nukreipti vaiko dėmesį ir bandoma parodyti pozityviąją situacijos pusę.
Pavyzdžiui, jei vaikas susipyksta su draugu, tėvai gali sakyti: „Nesijaudink, greitai susitaikysite“ arba „Tikrai susirasi ir kitų draugų“. Jei dukrai nepatinka jos naujoji suknelė, dažnai išgirstame: „Na jau, tik pažiūrėk, ji labai graži, tau puikiai tinka“. Tokius žodžius sakome vedini gerų ketinimų – norėdami paguosti ar sumažinti nemalonius išgyvenimus.
Vis dėlto vaikai ne visada linkę priimti tokią pagalbą. Kartais išgirstame: „Jūs manęs nesuprantate“, jie supyksta, nutraukia pokalbį ar tiesiog nutyla ir atsitraukia. Tėvai tuomet jaučiasi sutrikę, pasimetę – buvo pasirengę padėti, o vaikui pagalbos tarsi nereikia.
Kodėl taip nutinka? Vaikams svarbus ne greitas problemos sprendimas, o jausmas, kad jų išgyvenami jausmai yra išgirsti ir priimti. Kai vaiko išgyvenimai sumenkinami ar skubama juos pakeisti pozityviu paaiškinimu, jis pasijaučia nesuprastas. Vaikai turi teisę išgyventi visus jiems kylančius jausmus, o jausmų atliepimas padeda kurti stipresnį tarpusavio ryšį bei ugdo vaiko gebėjimą suprasti ir valdyti savo emocijas.
Ką iš tikrųjų girdi vaikas, kai skubiname jį nuraminti?
Kai vaikas yra nuliūdęs ar susirūpinęs, tėvams natūraliai norisi kuo greičiau išspręsti jo problemą. Pažvelkime į kasdienius pavyzdžius:
– Nenoriu eiti į tą mokyklą, mokykla „užknisa“!
– Kaip tai neisi į mokyklą? Mokykla yra tavo „darbas“, privalai ten eiti.
– Nekenčiu brolio, jis atėmė mano mašinėlę.
– Neturėtum ant jo pykti, juk tai tavo brolis. Jis tik pažais ir atiduos, pasiimk kitą žaislą.
Ką tokiais atvejais gali išgirsti ir suprasti vaikas?
- „Mama nesupranta, kaip man skauda širdį.“
- „Tėtis galvoja, kad aš esu blogas.“
- „Mama nesupranta, kaip man tai svarbu.“
- „Mano jausmai yra negeri ir netinkami.“
Žinoma, tikrai nėra lengva matyti nusiminusį vaiką, o ir jo problemos suaugusiojo akimis ne visada atrodo vertos didelių išgyvenimų. Todėl, norėdami „pataisyti“ situaciją, puolame vaikams rodyti pozityviąją problemos pusę, daliname patarimus arba skubame išspręsti situaciją už juos pačius. Deja, tokios pastangos dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Kodėl?
Kad ir kokie teisingi atrodytų visi mūsų atsakymai, jie turi vieną didelį trūkumą: jie palieka vaiką visiškai vieną su jo problema ir išgyvenamais jausmais. Neigdami vaiko jausmą, mes tarsi jam sakome, kad jo liūdesys ar kiti išgyvenimai yra netinkami, nesvarbūs ir neverti dėmesio. Mes mokome vaikus nerodyti savo neigiamų jausmų, vietoj to, kad išmokytume juos saugiai išgyventi ir įveikti.
Kai mes, suaugusieji, negalime toleruoti savo vaiko skausmo, vaikas gali užaugti galvodamas, kad skausmo tiesiog neįmanoma ištverti, kad neigiamos emocijos yra blogis ir jas reikėtų paslėpti. Vaikas netgi gali pradėti gėdytis savo „netinkamo“ jausmo ar pasijusti susipainiojęs tarp to, ką jaučia jis pats, ir to, ką apie jo jausmus sako tėvai.
Atspindintysis klausymasis: kaip tai veikia praktikoje?
Pirmiausia, ką reikėtų daryti pamačius vaiką nuskriaustą ar patyrusį nesėkmę, – tai įsiklausyti į jo jausmus. Tačiau kiek kitaip, nei mes, galbūt, esame įpratę klausytis. Tam reikėtų trumpam atsiriboti nuo savo darbų, nuo namų ruošos reikalų ir visa širdimi pabandyti suprasti, ką vaikas išgyvena. Vaiko jausmą suprasti bus daug lengviau, jei pasakysite, ką būtent, jūsų manymu, jis jaučia, ir leisite vaikui jus pataisyti, jei klystate.
Toks klausymasis yra vadinamas atspindinčiuoju arba atliepiančiuoju klausymu. Kai klausomės atspindėdami, mes pokalbiu grąžiname vaikui tai, ką jis mums pasakė, ir kartu aiškiai įvardijame jo jausmą. Pavyzdžiui:
– Tėti, brolis atėmė mano mašinytę!
– Tu susierzinai, nes brolis paėmė tavo mašinytę. Tu irgi labai norėjai su ja pažaisti.
– Nenoriu eiti į tą mokyklą!
– Tu nebenori eiti į mokyklą. Atrodo, esi dėl kažko labai nusiminęs.
Taip, girdžiu jus sakant, kad visa tai iš šono skamba labai dirbtinai, nenatūraliai, ir atrodytų – ką gi tas paprastas sakinio pakartojimas gali pakeisti? Juk tai nieko neišsprendžia ir vaikas vis tiek lieka su problema.
Tačiau šioje stadijoje nieko ir nereikia spręsti! Klausydamiesi atspindinčiuoju būdu mes parodome vaikui, kad kalbėtis apie jausmus yra saugu, kad mes suprantame bei priimame jo būseną ir esame pasirengę ieškoti sprendimų be jokių kaltinimų ar priekaištavimų. Tyrimai rodo, kad atpažintas ir įvardytas jausmas praeina kur kas greičiau. Jis tarsi įgyja būdą greičiau „išsivėdinti“.
Svarbūs akcentai: kaip taisyklingai „išklausyti“ jausmus?
Štai keletas esminių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį taikant šį metodą:
- Būkite šalia ne tik ausimis, bet ir kūnu. Nereikėtų klausytis vaiko nusisukus į priešingą pusę, viena akimi sekant televizoriaus ekraną ar telefoną, ar esant užsiėmus kita veikla. Savo kūno padėtimi (atsisukimu, akių kontaktu) parodote vaikui, ar esate pasiruošę jo klausytis. Vaikas turi aiškiai pajusti, kad jūs jį girdite ir gerbiate jo išgyvenimą.
- „Neužpilkite“ vaiko klausimų lavina. Įsivaizduokite situaciją: dukra atbėga apsiverkusi ir šaukia: „Daugiau nebežaisiu su broliu!“ Be abejo, tėvams iškart kyla natūralus noras paklausti: „Kas nutiko? Kodėl nebenori? Tai ką, jau vėl susipykote?“ Kuomet mes iškart klausinėjame, vaikui gali susidaryti įspūdis, kad mums rūpi tik greitai išsiaiškinti sausus faktus, surasti bei nubausti kaltuosius arba perskaityti eilinį pamokslą apie gražius brolių ir seserų santykius. Klausimai, deja, neatspindi užuojautos, o atverti širdį norisi tik tam žmogui, kuris pirmiausia užjaučia ir supranta.
Pažvelkime, kaip šis mamos ir dukros pokalbis galėtų skambėti naudojant atspindintį klausymą:
Duktė: Daugiau nebežaisiu su broliu!
Mama: Tu nebenori draugauti su broliu. (Pakartojame tai, ką išgirdome iš vaiko)
Duktė: Taip, nebenoriu!
Mama: Tu nusivylei, kad jis išėjo į kiemą ir nepakvietė tavęs kartu. (Įvardijame jausmą ir įvardijame numanomą priežastį)
Vaikai, pajutę, kad jų iš tikrųjų klausomasi, paprastai apie save pradeda pasakoti vis daugiau ir atviriau. Gali būti, kad per vieną tokį nuoširdų pokalbį lengvai išnarpliosite visą kamuolį įvairiausių nemalonių vaiko išgyvenimų ar jį kamuojančių gilesnių problemų.
Gali nutikti ir taip, kad ne visuomet pavyks iš pirmo karto tiksliai atspėti vaiko jausmą. Dėl to visiškai nesijaudinkite – vaikas jus pats pataisys. Tokiu atveju tiesiog ramiai parodykite, kad išgirdote jo tikrąjį jausmą ir priimate šią pataisą.
Leiskite vaikams tiesiog jausti
Vaikai yra maži žmonės, kurie, kaip ir mes, suaugusieji, kasdien patiria visą gamą įvairiausių emocijų. Tėvų užduotis yra padėti jas tinkamai ir saugiai išreikšti. Leiskite vaikui būti paniurusiam, susierzinusiam ar supykusiam. Tiesiog parodykite, kad girdite ir matote jo jausmus. Pabūkite kartu su vaiku jo sunkiame jausme – taip vaikas išmoks suprasti, kad visi jausmai yra natūralūs bei pradės pasitikėti tuo, ką jaučia pats.
„Tai ar visai jau nebegalima duoti jokio patarimo?“ – dažnai išgirstu šį klausimą tėvystės grupėse.
Žinoma, kad galima. Bet pirmiausia reikėtų išklausyti vaiko jausmus. Neskubėkite, išlaikykite pauzę. Galbūt vaikas, pirmajai stipriai emocijų bangai atslūgus, pats norės pasipasakoti daugiau – būtent tuomet ir bus pats tinkamiausias laikas išsakyti savo nuomonę ar duoti patarimą. Dažnai nutinka taip, kad išklausius vaiką naudojant atspindintį klausymą, jis pats labiau stengiasi ir pats atranda geriausią būdą įveikti savo problemą. Neužbėkite tam už akių ir neatimkite iš vaiko galimybės augti savarankišku.
Tėvystės grupėse tėvai pastebi ir dalinasi nuostabiu dėsningumu: ilgainiui naudojant šį metodą, vaikai šeimoje taip pat natūraliai pradeda klausytis kitų atspindėdami. Smagiausias dalykas yra tas, kad visi šeimos nariai tampa jautresni vieni kitų poreikiams bei lengviau išgyvena neigiamas emocijas.
Nenusiminkite, jei iš pradžių pasigausite save, kad ir vėl netyčia apipylėte vaiką klausimais ar paskubėjote su patarimais bei problemos sprendimu. Jau vien tai, kad tai pastebite, yra didžiulis žingsnis į priekį. Duokite sau laiko šiam įgūdžiui lavinti, o kuomet pasiseks – tiesiog nuoširdžiai tuo pasidžiaukite.
Individualiosios psichologijos konsultantė
Norite gilesnių pokyčių? Teorija yra svarbi, tačiau tikri įgūdžiai gimsta praktikuojant. Kviečiame prisijungti prie nuotolinės tėvystės įgūdžių grupės „Tėvystė už kadro“.Čia kartu su kitais tėvais gilinsimės į Individualiosios psichologijos principus, mokysimės atpažinti elgesio tikslus ir praktikuosime konkrečius įrankius.
Registruotis į tėvystės įgūdžių grupę:
2026 07 02 Nuotolinė tėvystės grupė, skirta 1-10 m. vaikų tėvams „Tėvystė už kadro”
arba
2026 07 03 Nuotolinė tėvystės grupė, skirta 11-17 m. vaikų tėvams „Tėvystė už kadro”